Vytauto žirgai atsidūrė pavojuje

2009-08-22|Reiškinys, garsinantis Lietuvą|Vilniaus

Žemaitukai - nedideli, išvermingi ir tvirto charakterio žirgeliai - minimi jau XIV - XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Pasak veisėjų, labai tikėtina, kad žemaitukų žirgai beveik nepasikeitė per 700 metų - jų genofondas itin stiprus. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje dėl techninės pažangos veislei ėmus nykti, jos gaivinimo ėmėsi didikai Oginskiai. Ši giminė ėmė rinkti žemaitukų žirgus, juos veisti, vykdyti selekciją, vežti į tarptautines parodas. Pasakojama, jog grafai Oginskiai pabrėžtinai važiuodavo tik žemaitukų žirgais kinkytomis karietomis.

Tačiau vėliau žemaitukams vėl kilo pavojus: antrojo pasaulinio karo metu visą žemaitukų žirgų branduolį, veislinę bandą, išsivedė vokiečiai. Išliko vienas vienintelis eržiliukas, iš kurio selekcininkų dėka ir buvo atkurta žemaitukų veislė.

Šiandien didžiausias žemaitukų veisėjas ir augintojas yra Vilniaus valstybinis žirgynas. Apie senuosius lietuviškus žirgus ir jų išlikimą pasakoja ilgametis žirgyno direktorius Stasys Svetlauskas.

- Žemaitukų likimas ne kartą kybojo ant plauko. Kaip ši veislė vis dėlto išliko?

- Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, vystantis žemės ūkiui ir pramonei, žemaitukas ėmė darytis nebereikalingas: sunkėjo technika, jai tempti reikėjo platesnių aliūrų arklių. Smulkaus žingsnio žemaitukas, nors stiprus ir ištvermingas, tam netiko. Tuomet prasidėjo žemaitukų kryžminimas su sunkiaisiais Vakarų arkliais.

Jis nebuvo planinis, veislė buvo mišrinama bet kaip, tad žemaitukams kilo išnykimo grėsmė. Jei ne didikai Oginskiai, veikiausiai šiandieną šių žirgų nebebūtų. Oginskių iniciatyva buvo kuriami žemaitukų žirgynai, skatinami ūkininkai, auginantys šios veislės žirgus.
Vėliau Oginskių žirgai pateko į Gruzdžių žirgyną, kuriame veikė žemės ūkio mokykla, žirgais buvo rūpinamasi, gerinama veislė, vykdoma selekcija. Tačiau antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai visą žirgų bandą išsivarė į Vokietiją kartu su visais kilmės dokumentais. Žemaitukai jau buvo naudojami kitų žirgų veislėms gerinti, tad toks vokiečių poelgis nestebina.
Taip jau antrą kartą žemaituko likimas pakibo ant plauko. Lietuvoje jų paprasčiausiai neliko.

- Tačiau šių žirgų veislę atkurti vistik pavyko?

- 1949 metais balandžio 17 dieną buvo įkurtas Vilniaus žirgynas - tuo metu jis vadinosi eržilų depu. Buvo surinkta per šimtą eržilų ir pradėta kryptingai atkūrinėti arklių skaičių. Tuometinės Lietuvos valdžios atstovai, apsilankę žirgyne, pasigedo žemaitukų. Laimei, čia dirbo zootechnikas Valentinas Orentas, anksčiau ilgą laiką darbavęsis tuose pačiuose Gruzdžiuose. Jam buvo pavesta vykti į kelionę po Lietuvą ir ieškoti žemaitukų: V.Orentas buvo vienintelis specialistas, žinantis, kaip atrodo tikras žemaitukas. Tai buvo laikas, kai žmonėms atrodydavo, kad jei arklys nedidelio ūgio - vadinasi, žemaitukas, nors tai toli gražu nuo tiesos.

Tad V.Orentas išsiruošė į žemaitukų paieškas. Stebuklas, tačiau Kelmės rajone, Užventyje, jam pavyko rasti vieną vienintelį žemaitukų eržilą Erelį. Gruzdžių žirgyno žemaitukai, kitaip nei įprasta, buvo ženklinami dviem įdagais. Erelis turėjo juos abu. Pasirodo, šis žirgas buvo paprasčiausiai pabėgęs tuo metu, kai vokiečiai išsivarė viso žirgyno gyventojus.
Erelis buvo parvežtas į Vilnių, atrinktos panašaus tipo kumelės ir pradėta atkūrinėti veislę. Siekiant išvengti giminingo poravimosi, buvo įlieta estiškų ir lenkiškų arklių kraujo. Todėl pasitaikantis tamsus dryžis per žirgo nugarą- lenkiškų arkliukų palikimas, bulana spalva - iš Estijos. Vis dėlto paaiškėjo, kad žemaitukų genai - labai stiprūs. Visi gerieji genai - ištvermė, didelis darbingumas, prisitaikymas prie sąlygų - išliko.

- Tad kokia situacija yra dabar? Ar žemaitukams vis dar gresia išnykimas?

- Dabar Lietuvoje yra apie 300 žemaitukų, o kad veislei nebegrėstų pavojus, reikia bent tūkstančio žirgų. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija yra paskelbusi žemaituką kaip saugotiną veislę, paveldą, ne vien Lietuvos, bet visos Europos interesų vardan.
Kol bus žmonių, kuriems rūpi, entuziastų, tol egzistuos ir žemaitukai. Beje, kartais sulaukiame priekaištų, kad nesugebame išsiversti patys, kaip komerciniai žirgynai. Bet tai neadekvatu, tai net nelyginti dalykai: mes mėginame išsaugoti veislę, o ne imtis verslo. Žinoma, kad tai neekonomiška, bet juk kalbame apie unikalų paveldą, kurio svarbą pripažįsta visa Europa.

- Ar žemaitukų žirgai turi perspektyvą?

- Visų pirma, iš žemaitukų yra kilusios trys naujos žirgų veislės: stambiojo tipo žemaitukai, plačiai Europoje naudojami trakėnai ir Lietuvos sunkieji. Negana to, tokių sportinių savybių, kaip žemaitukai, neturi joks kitas žirgas: žemaitukai be galo šoklūs ir energingi. Žemaituko ūgis siekia ne daugiau, nei 148 centimetrus - tai poni klasės žirgas. Mūsų arklidėse stovi 138 cm ūgio žemaitukas Kokosas, kuris šuolio galingumo rungtyje peršoko 155 cm kliūtį. Tiek aplodismentų, kaip žemaitukai, konkūruose nesulaukia jokie kiti žirgai. Žemaitukų šoklumu stebisi ir žavisi net užsienio žirgų veisėjai ir raiteliai.
Ko trūksta žemaituko populiariumui? Žirginis sportas Lietuvoje yra labai trapus - jis vystėsi sudėtingai. O žemaitukų padėtis dar sunkesnė: jais gali joti tik vaikai iki aštuoniolikos metų, idealu - trylikos, keturiolikos metų raiteliai. O jų nėra daug, be to, vaikai, pramokę joti, jau nori didesnių žirgų, žemaitukas jiems - nebe „prestižas". Tad labiausiai žemaitukams reikia raitelių, tuomet bus ir paklausa. Jaučiu, kad žemaitukai tui perspektyvą. Tačiau pirmiausias darbas - atkurti jų veislę taip, kad jai nebegrėstų išnykimas.